Naujienos‎ > ‎

"Gintarinės špagos" vasara sporto stovykloje

Rūta Latinytė paskelbė 2015-08-14 01:09   [ atnaujino 2015-08-15 06:59, Viktoras Salėtis ]
Karščiausią vasaros savaitę “Gintarinės špagos” sportininkai pabėgo iš miesto ir visas jėgas skyrė tam, ką mėgsta labiausiai – fechtavimuisi.

Rugpjūčio  1-9 dienomis, erdviame Šalčininkėlių mokyklos sporto centre įsikūrė beveik dvi dešimtys klubo kovotojų bei draugiškai prisijungę draugai iš Klaipėdos fechtavimo klubo.

Bet apie viską nuo pradžių. Kviečiame leistis į trumpą kelionę laiku per nuotraukas ir įspūdžius, iš kurių dėliojasi stovyklos prisiminimų paveikslas.

Stovyklautojai iš Vilniaus ir Klaipėdos sugužėjo į Šalčininkėlius ankstyvą šeštadienio rytą, o jau popiet jautėsi kaip namie.

Centrinė stovyklos figūra – darbotvarkės lenta su griežtu grafiku ir dar griežtesniais budėtojais, nes kaip žinia – disciplina svarbi net labiausiai padykusiam sportininkui.

Kad “namai” būtų tvarkingi, kambariai per visą stovyklos varžėsi savo tvarkingumu. Idealas nebuvo pasiektas, o kai kas tvarkingumo standartuose vilkosi visai žemai (paršiukų vardų neminėsim, patys žino), bet savarankiškumo mažiausi vaikai išmoko su kaupu.

Svarbiausia stovyklos vieta, be abejonės– ne valgykla, o sporto salė, kur vyko po dvi treniruotes kiekvieną dieną, įskaitant bendrą fizinę mankštą, fechtavimo pratimus, individualias pamokas ir bendras kovas.

Laikas tarp treniruočių, kaip nekeista, buvo užpildytas irgi sportiniais žaidimais – rytinis bėgimas, badmintonas, stalo tenisas, tenisas, krepšinis, futbolas, šokdynės, dartai, visokie mankštos aksesuarai nežinomais pavadinimais ir žinoma – maudynės Šalčininkėlių prūde.

O prūdo būta visai neblogo – į jį rytiniai bėgikai nerdavo dar prieš pusryčius, o paskui bėgdavo gaivintis po treniruočių. Niekas nežino, bet galbūt to prūdo vanduo turėjo ir stebuklingų savybių, kurios suteikė tiek jėgų, kad vaikai praktiškai niekada nebuvo pavargę, ypač kai reikėdavo eit miegoti. 

Naktys, žinoma, buvo trumpos ir tuo trumpesnės, kuo labiau treneriai norėdavo pamiegoti. Ypač naktų trumpumas skaudus būdavo iš ryto, tad kai kuriems miegaliams vietoj žadintuvo talkino priešlėktuvinės gynybos sirena.

Atvirai kalbant, reikia perduoti trenerių žodžius, kad vaikais jie liko labai patenkinti – ir mažaisiais, ir vyresnėliais. Jokių incidentų, jokių didelių kvailysčių ar  nedrausmės priepuolių. Dėl to “Gintarinė špaga” didžiuojasi savo auklėtiniais ir spaudžia leteną šauniems jų tėveliams. Jei vaikai namie nėra tokie geri, tai mes apie tai nežinom J

Didžiuojamės jaunaisiais fechtuotojais dar ir dėl stovykloje įgytų įgūdžių, kuriuos kovotojai išmėgino stovyklos eigoje vykusiose varžybose.

Jėgas išmėgino dvi amžiaus grupės individualiose varžybose ir visi bendrai – komandinėse varžybose, kurių taisyklės ir patirtis kai kuriems buvo pati pirmoji ir labai azartiška. 

Atsisveikinti buvo sunku – net pasigirdo svajonių, kad stovykla ir nesibaigiančios fechtavimo treniruotės taip truktų amžinai – kaip pagrindinė gyvenimo veikla. Bet su svajonėmis reikia atsargiai – jos dar ima ir išsipildo!



Stovykla


Comments